„...Jis labai tavimi džiaugsis,

Jis nuramins tave savo meile,

Jis džiaugsis tavimi dainuodamas“.

~ Sofonijo 3:17b

Tyliai Jis ją šaukia.

Tyloje ji girdi Jo tylų, tylų balsą

viliodamas ją iš tolo.

Ji atidžiai klausosi,

trokšdamas vėl išgirsti Jo švelnų balsą,

sužavėtas Jo meilės.

Gaivus oras švelniai ją neša pas Jį.

Jis pamoja jai, atkreipdamas į save dėmesį.

Ji nusišypso šypsena, kurios jau kurį laiką nebuvo jaučiusi. 

Jis ją persekioja ir pagauna,

ir sužavi ją savo meile.

Jos mintys grįžta į vakarykštę dieną,

į sausmedžio kvapą, kuris kvepia kaimu.

Jos dėmesį reikalaujantys geniai, drevėse ieškodami vabzdžių.

Ji eina link saulėlydžio.

Pro medžius, tiesiai po horizontu

Jis vėl jai pasirodo

kaip liepsnojantis ugnies kamuolys, žvelgiantis į ją lyg pro groteles

vakaro dangaus prieblandoje.

Tolumoje Jis vilioja save prie Jo,

užburiu ją žvilgsnių ir paukščių simfonija

dirigavo Meistras.

Svajonės, kurias ji turėjo, galbūt išgaravo,

vis dėlto ji saugo vakarykštės dienos prisiminimus.

Pro nėrinių užuolaidas Jis vėl pasirodo

pilnatyje.

Dreifuodamas už apšviestų debesų, Jis stebi ją,

suteikdamas savo mylimajam miegą.

Dažnai tamsiausiomis jos akimirkomis

Jis jai apsireiškia subtiliais būdais.

Drugelių šokyje vidurdienio saulėje

Jis ją padrąsina prieš nušliauždamas.

Viešpats pasirodo kiekvienam iš mūsų

subtiliais, individualiais būdais.

Nes Jis mumis labai džiaugiasi

ir nuramina mus savo meile.